- sprigtas
- sprìgtas sm. (2) 1. J, DŽ, NdŽ, Ėr, Brž, Sml, Št, Ar, Vlkv, Vv, Skrd smūgis, staiga paleidus užkabintą už nykščio didįjį pirštą; tokiam smūgiui sulenktas nykštys ir didysis pirštas: Gausi sprìgtą į panosę, tai nurimsi! Krsn. Duočiau sprigtą – tuoj ragas iššoktų rš. Ant dešiniosios rankos smiliaus ilgą nagą užsiauginęs buvo, su kuriuo įpratimą turėjo sprigtus mušti P.Cvir. Kaip davė vaikui sprigtù panosėn, tai tas net apsiašarojo Ds. Kam suduoti sprigtù NdŽ. | prk.: Judu su tėvu nusprendėte taukštelėti vokiečiams sprigtą – neduoti pyliavų J.Avyž. ^ Sprigtù kūgio neparversi, jaučio neužmuši Dkš. 2. Tr, Jsv kinkomasis lankas: Jiji (gyvatė) … kuprą sulenks ing sprigtą ir kaip tiesis …, tai teip kelis sieksnius ir nulekia BsPII117.
Dictionary of the Lithuanian Language.